Kodėl neoperuojat trečios stadijos?
Bandom aiškinti kuo suprantamiau.
Įsivaizduokit, kad turit keturių kilogramų miltų pakuotę, kurioje užsiveisę ne mažiau trys gentys maistinių kandžių su visais savo keturių kartų palikuonimis. Ir tą pakuotę, neapgalvoję, imat ir perpjaunat pusiau. Arba ji jums iškrenta. Kas nutinka? Miltai pabyra, dulkės pasklinda, kandys išsiskraido. Sugaudyti ir surinkti iki mažiausios smiltelės ar oro lašelio – neįmanoma niekaip. Kad ir kokį turbo siurblį turėtumėt, ar kad ir kiek levandų į spintą ar tarp pagalvių prikištumėt.
Kas tokiu atveju būtų buvę geriausia? Supakuot tuos miltus atsargiai į maišelį ir išmesti viską vienu metu. Ir tikėtis, kad kandys neiškeliavo į kitas maisto pakuotes. O dar geriau – ištrenkti iš spintos viską.
Tai vat gydytojai labai norėtų „ištrenkti viską“, bet kad galimybės ne visada leidžia. Užkrėsta visa spinta, o pakavimo maišelis toks mažytis mažytis...
Kas vyksta, kai yra trečia stadija? Tai reiškia, kad liga jau yra išplitusi už gimdos ribų: apima apatinį makšties trečdalį ir (arba) siekia mažojo dubens sienas ir (bei) sukelia hidronefrozę (kai užspaudžiami šlapimtakiai, šlapimas iš inksto nenuteka ir plečia jo geldeles) ar visišką inksto afunkciją (sekantis žingsnis po hidronefrozės). O dar yra toks dalykas, kaip limfmazgiai (dubens, ar šalia aortos). Tokia kaip tarpinė stotelė vėžui keliauti dar toliau.
Jei operuosi, tikėtina, bus kaip su tais miltais – paskleisi visur, norimo rezultato negausi, o komplikacijų turėsi aukščiau kaklo. NES PER VĖŽĮ NEPJAUNAMA. Todėl trečios stadijos atveju būtina kažkaip bent apriboti ligos plitimą, užkirsti jai kelius.
Kas daroma?
Suderintas chemospindulinis gydymas (radioterapija plius chemoterapija) ARBA spindulinis gydymas, jei yra kontraindikacijų chemoterapijai. Taip žudomos vėžinės ląstelės, naikinama jų DNR. Kai nelieka DNR, ląstelės nesidalina ir miršta.
Liūdniausia, kad beveik pusė visų gimdos kaklelio vėžių diagnozuojame jau III ar IV stadijos.
O kas, jeigu...?
Moteris verkia, mes – tylim. Dabar tas momentas, kai reikia leisti truputį paverkti. Žinia užgriuvo, o suvokimas ateina labai pamažu.
Prasidėjo viskas labai gyvenimiškai. Vyras pastebėjo, kad po lytinių santykių, jau gana senokai, jam ant varpos lieka kraujo.
„O jūs pati kaip? Kada pastebėjote? Su gydytojais konsultavotės*?” (Nekaltinam. Tikslinam anamnezę)
„… gal nepatogiai tie santykiai tada buvo, gal kur įtrūko… daug ir nekraujavo juk, keli lašiukai… mano ir ciklas kažkoks keistas jau keli metai, tai galvoju, gal čia kažkaip susiję… juk ir ne po kiekvienų santykių gal… laiko nėra, vaikai... čia vyras labiau, aš net nemaniau, kad tai svarbu…”, - padrikai kalba labiau sau, nei mums.
Kaži, o kas, jei būtų kažkur girdėjusi, kad vienas pirmųjų gimdos kaklelio ryškių ikivėžinių pokyčių ir vėžio simptomas, kurį pastebi pati moteris, yra KONTAKTINIS** KRAUJAVIMAS? Kur nors kitur. Ne gydytojo kabinete, o kada nors kur nors visai labai anksčiau? - mintyjam sau.
O dabar tiesiog rymom laukime. Kol mus užgrius minčių raizgalynė, kurią reikės padėti išnarplioti. Nes reikės sudėlioti gyvenimo planą. Su liga.
Šiais metais jai suėjo 36.
*Gydytojai - ne visagaliai, bet dažnu atveju tikrai padeda.
**KONTAKTINIS - reiškia PO KONTAKTO. Bokse būna kumščiais į kūną, o čia - kai varpa pasiekia gimdos kaklelį. Be smurto.